"Jau metus aš gyvenu kartu su savo mylimu vyru. Ir beveik nuo pirmųjų mūsų romano dienų mes pajutome stebinantį artumą ir tarpusavio supratimą. Tai yra būsena, kai Aš - tai Tu, o Tu - tai Aš. Man atrodė, kad mes iš karto pradėjome egzistuoti kaip kažkas vieningo, vienas organizmas. Anksčiau aš net negalvojau, kad toks artumas yra įmanomas. Mes abu laimingi. Ir tik vienas dalykas kartina mano laimę: karts nuo karto mano mylimas vyras tarsi nutolsta nuo manęs, užsisklendžia savyje. Tarsi slepiasi kažkokioje savo teritorijoje. Tai trunka neilgai, kartais vieną valandą, o kartais - vieną ar dvi dienas. Po to viskas teka savo vaga. Tačiau mane tai žeidžia. Aš jaučiuosi palikta. Nors žinau, kad jis mane myli ir esu jam brangi. Kodėl gi jis nutolsta? Arba tai yra taip svarbu tik man?"

Elena

Sveika, mano nuostabioji Deive!

Dėkoju tau už tavo klausimą. Kadangi savo laiške tu palietei vieną svarbiausių vyrų ir moterų santykių temą. Aš pati daugelį metų ieškojau atsakymo į šį klausimą ir išgyvenau taip pat, kaip dabar tu. Ir štai ką aš tau pasakysiu. Tikriausiai tai yra visų įsimylėjėlių bėda. Ir kiekvienam mylinčiam žmogui tenka spręsti šią problemą. Šis supratimas ateis pamažu, tačiau, kuo anksčiau jis ateis, tuo geriau: tu turi savo vidinę erdvę, tuo tarpu tavo mylimasis - savo. Įsikišimas yra labai tipiškas mylinčiųjų dalykas. Ir, deja, ypač moterų. Įsimylėjusi moteris nustoja mąstyti "aš" ir "tu" kategorijomis; ji pradeda mąstyti "mes". Aš pati daugelį metų taip elgiausi. Tačiau esmė yra ta, kad "mes" - tai trumpos tikrojo dviejų sielų susiliejimo akimirkos. Tokiomis akimirkomis "aš" ir "tu" ribos iš tikrųjų išsilieja. Tai gali atsitikti seksualinio artumo arba tiesiog tylaus vakarinio pasišnekėjimo metu. Tačiau tokios akimirkos yra trumpos ir todėl neįkainuojamos. Tokiomis akimirkomis dvilypiškumas, nepilnumas, būdingas kiekvienai lyčiai, išnyksta ir atsiranda vieningumo, totališkumo, gerovės momentas. Pojūtis, kad tu ir mylimasis - tai viena esybė. Mes negalim traktuoti šios būsenos kaip savaime suprantamą. Mes negalime ją atitikti dvidešimt keturias valandas per parą. Tačiau mes tampame šios būsenos "narkomanais". Būtent todėl, kad ji yra nuostabi. Mes norime, kad mylimasis dovanotų mums šią būseną vėl ir vėl. Ir tai sukelia nereikalingus išgyvenimus. Tai reikia suprasti labai giliai: kai susiliejimo akimirka praeina, vėl atsiranda "aš" ir "tu". Mums, moterims, yra sunku tai priimti. Taip yra todėl, kad mums, skirtingai nei vyrams, siekiantiems veiksmo ir rezultato, svarbesni yra santykiai ir būsenos. Todėl mes ypatingai stipriai išgyvename viską, kas su jais susiję. Tampame priklausomomis nuo šių būsenų. Ir pradedame jų reikalauti iš mylimojo, tegu ir neaiškiai išreikšta forma. Tu ir tavo mylimasis, kad ir kokie nuostabūs jausmai jus besaistytų, išliekate savarankiškais vienetais - dviem Individualybėmis. Ir todėl reikia gerbti svetimą teritoriją ir nemėginti jėga į ją prasibrauti. Būtent todėl mylintys žmonės pradeda pyktis. Viena iš svarbiausių priežasčių yra bandymai nuolat įsikišti. Jeigu tu gerbsi savo mylimojo laisvę būti pačiu savimi, tuomet kaip apdovanojimą gausi tvirtus ilgalaikius santykius, savo vyro pagarbą ir dėkingumą, tarpusavio supratimo ir harmonijos laimę. Išmintingoje Kalilo Džerbano knygoje "Pranašas", skyriuje "Apie santuoką" yra nepaprastų eilučių. Jeigu tu susimąstysi apie šiuos žodžius, tuomet sugebėsi labai giliai pajausti atsakymą į savo klausimą:
"Kartu būsite visada. Jus išliksite kartu netgi tuomet, kai baltieji mirties sparnai išmėtys jūsų dienas. Taip, jūs būsite kartu netgi nebylioje Dievo atmintyje. Tačiau tebūnie laisvų erdvių jūsų sąjungoje. Ir tešoks tarp jūsų dangaus vėjai. Mylėkite vienas kitą, tačiau nepaverskite meilės pančiais. Tebūnie tai verčiau nerami jūra, tyvuliuojanti tarp jūsų sielų krantų. Pripildykite vienas kito taurę, tačiau negerkite iš vienos taurės. Duokite vienas kitam savo duonos, tačiau nekąskite nuo vienos riekės. Dainuokite, šokite ir būkite laimingi, tačiau leiskite vienas kitam pabūti vienumoje, kadangi ir kiekviena lyros styga yra atskira, nors jos visos skamba vienoje melodijoje. Atiduokite savo širdis, tačiau ne saugoti vienas kitam. Kadangi tik Gyvenimo ranka gali laikyti jūsų širdis. Ir būkite kartu, tačiau ne per daug: kadangi ir šventyklos kolonos stovi atskirai, ir ąžuolas, ir kiparisas neauga vienas kito šešėlyje." Išsamiau apie visą šitą, apie tai, kaip išmokti nepriklausyti nuo "meilės orų" kaitos, kaip įgyti vidinį vieningumą ir pasitenkinimą pačia savimi, kaip išmokti gerbti ir vertinti savo ir partnerio individualumą, mes dar pakalbėsime su tavimi viename iš sekančių "Keturios meilės būsenos" pamokų. Linkime tau laimės meilėje! Tegul santykiai su tavo mylimuoju atneša tau ir jam tik džiaugsmą ir supratimą. Ir, kas svarbiausia, pati būk savo džiaugsmas!